Jau kurį laiką po internetą ir kitokiais keliais klaidžioja filmas apie vandenį. Jį galima peržiūrėti tiek anglų, tiek ir rusų kalbomis. Abejingų jis paprastai nepalieka – vieni patiki pateiktais faktais, kiti piktinasi per didele autorių vaizduote ir kritikuoja filme išgirstas legendas. Kaip yra iš tikrųjų nedaug kas gali pasakyti, tačiau faktas lieka faktu - vanduo tikrai vienas iš mažiausiai pažintų substancijų, ir tuo pačiu tai labiausiai paplitusi medžiaga pasaulyje. Nebūtų vandens – Žemėje nebūtų praktiškai jokios gyvybės. Kiekvienas iš mūsų gali rinktis požiūrį į jį – ar tikėti slaptingom legendomis, ar tiesiog pragmatiškai matyti paprastą cheminę formulę H20, tačiau yra dalykų, kuriuos ignoruoti ne taip jau ir lengva. Tai unikalūs vandens kristalai, nufotografuoti japonų mokslininko Masaru Emoto.

Daktaro Masaru Emoto tyrimų sritis – mūsų planetos vanduo. Į šią problemą jis žvelgia visų pirma kaip originalus mąstytojas, o tik paskui kaip mokslininkas. Vanduo, pasak jo, ne tik visos gyvybės šaltinis ir pagrindas, bet ir ta substancija, kuri jautriai reaguoja į žmogaus sąmonės energiją, taigi atspindi dvasinę žmonijos būseną. „Išvalę dvasią, drauge išvalysime planetos vandenį“, – sako autorius.

Taigi, ką Masaru Emoto veikia su vandeniu? Jis tiria oficialaus mokslo dar nenoriai pripažįstama vandens savybę – jo atmintį. Kaip tai galima padaryti? Labai paprastai ir tuo pačiu labai sudėtingai – fotografuojant vandens kristalus. Kaip tokia keista mintis autoriui atėjo į galvą? Kartą visai atsitiktinai vienoje knygoje Emoto aptiko tokius žodžius: „nesama dviejų visiškai vienodų snaigių“. Jau po akimirkos jis sau pasakė: „jeigu sušaldysiu vandenį į ledą ir pažvelgsi į kristalus, tuomet kiekvienas jų bus unikalus“. Ta akimirka ir tapo pirmuoju žingsniu į naują ir neištirtą pasaulį.

Autorius nedelsdamas paprašė vieno iš jo įmonėje dirbusio mokslininko imtis tokių eksperimentų. Nei vienas iš jų tuo metu neturėjo žalio supratimo, ką ir kaip reikės daryti. Pradžioje Emoto išsinuomojo ypač tikslų mikroskopą, per kurį galima būtų tirti buitiniame šaldiklyje užšaldytą vandenį. Tačiau nuotraukos buvo daromos kambario temperatūroje, todėl ledas greitai ištirpdavo. Užtruko labai daug laiko, kol pavyko nufotografuoti pirmuosius kristalus. Pirmoji kristalo nuotrauka gauta tik po dviejų mėnesių intensyvių eksperimentų. Iš nuotraukos žvelgė nuostabus šešiakampis kristalas.

Įdomiausia, jog kristalus sušalusiame lede galima matyti tik labai trumpą laiką. Jie pasirodo tik dvidešimčiai ar trisdešimčiai sekundžių tuomet, kai temperatūra pradeda kilti, o ledas tirpti. Kaip atliekamas eksperimentas? Paprastai mokslininkas 50 rūšių vandens supila į penkiasdešimt atskirų Petri indų. Tuomet visi indai tris valandas šaldomi šaldiklyje -20 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Kristalai regimi tuomet, kai šviesa nukreipiama į ledo gabalėlio karūnėlę.

Žinoma, niekada nesusiformuoja penkiasdešimt panašių kristalų, o kartais jų nebūna iš vis. Tiriant kristalus, mokslininkai pastebėjo, jog skirtingame vandenyje susiformuoja skirtingos formos kristalai. Kai kurie jų būna panašūs vieni į kitus, kiti – netaisyklingi, o tam tikrose vandens rūšyse kristalai apskritai nesusiformuoja. Kodėl taip yra? Kodėl Tokijo vandentiekio vandenyje kristalai nesusiformuoja iš viso? Todėl kad jame yra chloro. Tačiau kodėl susiformuoja skirtingi kristalai, kuomet šalia vandens paleidžiama skirtinga muzika, parodomi skirtingi žodžiai ar nuotraukos? Galbūt todėl, kad vanduo turi atmintį?

Autorius tvirtai tiki, jog vanduo geba įsiminti ir gabenti informaciją, tačiau šį teiginį tiek mokslininkai, tiek medikai kategoriškai atmetė. Aišku, tam reikia įrodymų. Vienas pirmųjų tyrimų, kalbančių apie šios teorijos tiesą, buvo atliktas Prancūzijoje. 1988 metais prancūzų mokslininkas Jacquesas Benveniste atliko pagrindinių homeopatijos principų tyrimą. Jis atskiedė vaistus tiek vandeniu tiek, kad jų nebebuvo įmanoma aptikti. Pasirodė, jog šie vaistai veikė pacientą taip pat kaip ir neatskiesti vaistai. Po metų tyrimo rezultatus jis pateikė britų moksliniam žurnalui Nature, kuriame jie išspausdinti su komentaru, kad šis eksperimentas abejotinas, o jo rezultatai nepatikimi. Hipotezė buvo palaidota ir nuo to laiko pamiršta. Dabar šią hipotezę vėl prikelia Emoto, demonstruodamas kristalų nuotraukas.

Galima daug kalbėti apie vandens kristalų nuotraukas, tačiau geriausia jas peržiūrėti patiems. Autorius nepateikia neginčijamų įrodymų ir paaiškinimų, kodėl prie skirtingo muzikos, pasakytų žodžių ar net parodytų nuotraukų kristalai skiriasi. Tačiau savo požiūrį į visus pastebėtus reiškinius Emoto išdėsto. Nors iš pirmo žvilgsnio galbūt autoriaus mintys pasirodys labai egzoterinės, tačiau kol kas geresnio paaiškinimo jo padarytoms nuotraukoms nėra. Kodėl žmonėms apskritai turėtų rūpėti tokie dalykai?

Galbūt todėl, kad visa gyvybė iš tikro praktiškai tėra vanduo. Mūsų gyvenimo kelio pradžioje – embriono stadijoje – 99 procentai mūsų yra vanduo. Kai gimstame, vanduo sudaro 90 % mūsų kūno, o kai pasiekiame brandą, vandens belieka tik 70%. Jeigu mirsime gilioje senatvėje, tuomet mumyse veikiausia bebus likę 50 % vandens. Kitaip tariant, visą savo gyvenimą žmogus nugyvena vandens pagrindu. Ir jeigu vanduo iš tikro turi atmintį ir reaguoja į daugelį dalykų – susimąstyti tikrai verta...

 

Parodžius žodį "angelas" (viršutinė nuotrauka), susikūrė mažų tarpusavyje susijungusių kristalų žiedas; o žodžio "šėtonas" (apatinė nuotrauka) suformuoto kristalo centre - tarsi pulti pasiruošęs juodas gniutulas.

 

 

Susiformavęs kristalas, paleidus vieną iš Bacho arijų. 

 

 

Kristalai, parodžius žodžius "Meilė ir dėkingumas". 

Viršutinis - šalia vandens padėjus mobilųjį telefoną.  Apačioje - susidaręs kristalas vandenį palaikius mikrobangų krosnelėje. Abiem atvejais didžiulis panašumas į žodžio "šėtonas" rezultatą...

 

Informacijos šaltinis www.technologijos.lt